Jau dabar piligrimai ruošiasi vykti į Lurdą, į miestelį Prancūzijoje, Pirėnų kalnų papėdėje, 2018 vasario 11-ąją paminėti 160-ąsias metines nuo Dievo Motinos apsireiškimų paprastai mergaitei Bernadetai Soubirous. Nuo pat pradžių, Lurdui pradėjus tapti piligrimystės vieta, jis taip pat tapo daugelio išgijimų vieta, ten ištryško gydantis šaltinis. Virš 7200 žmonių yra paliudiję apie gautas malones, o 69 atvejais, po labai išsamių, kartais dešimtis metų trukusių tyrimų, šie išgijimai pripažinti mediciniškai nepaaiškinamais, o tikėjimo perspektyvoje - stebuklingais. 1992 metais šv. Jono Pauliaus II potvarkiu Lurdo Dievo Motinos liturginės šventės diena, vasario 11-oji, taip pat paskirta „Pasauline ligonio diena“, kuriai yra skiriama speciali žinia.
Už dviejų mėnesių XXVI kartą minimai Pasaulinei ligonių dienai popiežius Pranciškus skyrė tokią antraštę, pagal Evangeliją pagal Joną – „Mater Ecclesiae: Štai tavo sūnus... štai tavo motina. Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save “.
„Bažnyčios tarnystė ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi turi tęstis su vis atnaujinama ištverme, ištikimybėje Viešpaties siuntimui, pagal iškalbingą savo Steigėjo ir Mokytojo pavyzdį“, - rašo Šventasis Tėvas, pridurdamas, kad 2018 metų Žinios temai parinkti žodžiai iš Evangelijos byloja, jog Kryžius neliko tragedija be vilties, tačiau tapo vieta, kurioje Jėzus parodė savo šlovę ir meilę, tapusių pamatinėmis krikščionių bendruomenės ir jo mokinių gyvenime.
Jėzaus žodžiai tapo Marijos motiniško pašaukimo visos žmonijos atžvilgiu pradžia, pabrėžia Pranciškus. Ji bus savo Sūnaus mokinių motina, kuri rūpinsis jais ir jų keliu. Ir mes žinome, kad motiniškas rūpestis savo sūnumi arba dukra apima tiek materialias, tiek dvasines ugdymo puses.
Kryžius ir Marijos sielą pervėrė kančia, tačiau nesuparalyžavo. Ji pradėjo naują etapą ir naują uždavinį, kaip Viešpaties Motina, dalydamasi savo Sūnaus rūpesčiu visa Bažnyčia ir visa žmonija. Ir šiam uždaviniui nėra pabaigos. Jonas, kuris taip pat yra visos Bažnyčios įvaizdis, turi pripažinti Mariją savo motina, yra kviečiamas ją priimti, kontempliuoti jos mokinystę ir motinystę, gimdant vaikus, kurie sugeba mylėti taip, kaip prisakė Jėzus. Taip ji perduoda savo motinišką pašaukimą Jonui ir visai Bažnyčiai.
Jonas, Jėzaus mokinys, žino, kad Mokytojas nori atvesti visus žmones į susitikimą su Tėvu. Jis gali paliudyti, kad Jėzus sutiko daug žmonių, sirgusių dvasioje arba kūne, kuriems parodė gailestingumą. Kaip Marija, taip ir mokiniai yra kviečiami rūpintis vienas kitu, bet ne tik. Jie žino, kad Jėzaus širdis yra atvira visiems, be išimčių.
Šis motiniškas Bažnyčios pašaukimas stokojantiems ir sergantiems asmenims konkretizuojasi, dviejų tūkstančių metų istorijoje, labai turtingame iniciatyvų dėl ligonių pavelde. Ši atsidavimo istorija neturi būti pamiršta. Ji tęsiasi ir šiandien, visame pasaulyje. Ten, kur viešas medicinos sektorius yra pakankamas, katalikiškos įstaigos, be gydymo, terapijos ir mokslinių tyrimų, taip pat stengiasi į visą ko centrą pastatyti žmogaus asmenį. Ten, kur viešas medicinos sektorius nepakankamas arba jo visai nėra, Bažnyčia stengiasi pasiūlyti kuo daugiau paslaugų, ypač prieš vaikų mirtingumą ir kai kurias plačiai paplitusias ligas. Visur ji siekia slaugyti, taip pat ir tada, kai negali išgydyti.
Ilgos tarnystės ligoniams istorija yra motyvas krikščionių bendruomenėms džiaugtis, ypač tiems, kurie taip tarnauja šiandien. Į praeitį žvelgiame, pasak Pranciškaus, ypač tam, kad praturtėtume šiandien, kad išmoktumėme atsidavimo iki galo, kūrybingumo, išmonės, įsipareigojimo, taip pat ir mokslo pažangai. Ir taip pat, kad atsispirtume pavojams, pavyzdžiui tokiai rinkos logikai, kurią įdiegus katalikiškoje ligoninėje nebeliktų vietos vargšams.
Jėzus dovanojo Bažnyčiai savo gydančią galią, šią dovaną atitinka Bažnyčios uždavinys. „Sveikatos sielovada lieka ir liks būtinas ir esminis uždavinys“, nuo parapijų iki profesionalių centrų, rašo Pranciškus. Jis taip pat prisimena šeimas, kurios švelniai ir ištvermingai slaugo savo vaikus, tėvus, neįgalius ir kitus ligonius šeimoje. Tai ypatingas meilės žmogaus asmeniui liudijimas, kuriam turėtų būti padedama ir atitinkamomis sveikatos politikomis.
Žinios pabaigoje Šventasis Tėvas meldžia ir pataria prašyti Dievo Motinos užtarimo, nes „Bažnyčia žino, jog jai reikia ypatingos malonės“, kad išpildytų rūpesčio ligoniais evangelinę tarnystę. Visiems – „ligoniams, sveikatos sektoriaus darbuotojams ir savanoriams“ – Šventasis Tėvas iš širdies skiria savo apaštalinį palaiminimą. (Vatikano radijas)
